114 kv.m butas Strasbūre, Prancūzijoje, kuriame rafinuota senoji elegancija susipina su šiuolaikiniu dizainu. Architektams buvo svarbu sukurti funkciškai komfortišką ir estetišką gyvenamąją aplinką, išsaugant autentiškus buto interjero elementus ir šiuolaikiškai interpretuoti klasiką. Užsakovo butas yra įsikūręs senos statybos name, todėl buvo siekta atskirti kelis svarbius elementus – tai, kas nauja, ir tai, kas autentiška. Visa buvo derinta pasirenkant kelis spalvinius derinius: kas nauja, yra tamsaus atspalvio, o kas sena, išliko balta. Nepabijota įterpti ir įvairesnių derinių, tačiau architektams pavyko suformuoti tvarkingą sena ir nauja kompoziciją. Didžiulis dėmesys buvo skirtas sprendimams, kurie leido kuo mažiau keisti autentiškas detales. Pagrindiniai kambariai buvo koreguojami minimaliai. Vienas iš didesnių pokyčių – atvertas praėjimas iš svetainės į židinio kambarį. Toks sprendimas buvo svarbus norint pabrėžti erdvės pojūtį bei suformuoti didingą holą. Nepaisant to, jog butas yra itin erdvus, buvo numatytas tik vienas miegamasis, nes būstas kol kas skirtas vienam žmogui. Taip antras miegamasis tapo pagrindinės svetainės tęsinys, kuriame galima maloniai leisti vakarus prie židinio. Naująją vonios patalpą norėta paversti erdviu kambariu, kuriame būtų daug šviesos, įsikomponuotų didelė ištaiginga vonia, vieta prisėsti ir balkonas, kuriame galima atsivėsinti po karšto dušo. Vienu iš sudėtingiausių buto objektų tapo įspūdingas, trijų metrų ilgio metalinis virtuvės baro stalas-skulptūra. Stengtasi sukurti baldą, kuris taptų naujojo interjero dalimi, o kartu ilgomis, taisyklingomis linijomis ištirptų bendrame kontekste, sukurtų lengvos, išraiškingos konstrukcijos vaizdą. Buto plane pakito vonios kambario ir virtuvės zonos. Prieš tai numatyta virtuvės patalpa nepasiteisino, o, be to, užsakovas norėjo turėti atskirą vonios kambarį su balkonu. Miegamajame įrengta didžiulė, talpi drabužinė, o trys pagrindinės patalpos (virtuvė, svetainė, židinio kambarys), nors ir paliktos kaip atskiros, turi perėjimus iš vienos erdvės į kitą. Architektai išsaugojo kiek įmanoma daugiau autentikos, o kartu sukūrė šiuolaikiškai interpretuotą klasikinį interjerą, kurio vienas iš svarbiausių elementų – skulptūra tapęs virtuvės baras-stalas. Neapsieita ir be originalių, gana modernių sprendimų, o pats unikaliausias – veidrodžiais įrėminta perėjimo tarp kambarių niša. Ryšys, kuris buvo sukurtas tarp svetainės ir židinio kambario, buvo naujas, todėl ir norėta užsiminti, jog tai – nauja jungtis, kuri turėtų būti užfiksuota kaip būsima būsto istorijos detalė, tačiau tuo pačiu ištirptų bendrame buto kontekste ir savotiškai susilietų tarp skirtingų erdvių, o tokius reikalavimus puikiai įgyvendino veidrodinis paviršius. Pasirinkta nauja grindų danga, nes senoji tapo nereprezentatyvi. Bendras buto nelygumas privertė autorius ištiesinti grindų pagrindą ir tęsiant darbus buvo pasirinktas naujas parketas, atitinkantis ir užsakovo norus, ir architektų sumanymą. Deginto ąžuolo masyvo parketas klotas „herringbone“ maniera („eglute”). Holo erdvė ir vonios kambarys apjungti bendros „juoda- balta“ plytelių manieros, atskiriant purvinesnę ir drėgnesnę lauko zoną nuo jaukios, medinės, gyvenamosios ir miego erdvės. Interjere naudotos dvi pagrindinės spalvos, o ryškiaspalviai, forma ar stilistika išsiskiriantys akcentai, tokie kaip raudonos kėdės ar krištoliniai šviestuvai, sukūrė savotišką prabangos iliuziją, kurią neakivaizdžiai ir norėta perteikti. Visos buto dekoro detalės buvo atkurtos ar restauruotos, nebuvo nieko naujo ar „pridurto“. Kuriant autentiškumu dvelkiančią atsmosferą, istorinių elementų dirbtinai mėgdžioti nenorėta. Pagrindinė idėja buvo ta, jog viskas, kas sena ir vertinga, neabejotinai lieka. Aristokratiškas, elegancija pulsuojantis erdvaus buto interjeras, kuris ne tik pasižymi šiuolaikiška estetika, tačiau taip pat perteikia ir kvartalo dvasią, interpretuotą klasikinį puošnumą bei moderniais sprendimais papildytas kompozicijas.